Vieta ir dirva. Serbentai nėra reiklūs vietai, nors geriausiai auga ir dera saulėtoje, nevėjuotoje vietoje. Nepakenčia drėgnų ir užmirkusių vietų – gruntiniai vandenys serbentyne turi būti ne aukščiau kaip 1 m gylyje nuo žemės paviršiaus.

Serbentai, ypač juodieji, mėgsta derlingas, purias, humusingas dirvas. Juodieji serbentai geriausiai dera įtręštuose, vandeniui pralaidžiuose, nerūgščiuose (pH 6-7) priemoliuose. Jie gali augti ir drėgnesnėse bei sunkesnėse dirvose. Rūgštesnėse dirvose juodieji serbentai auga blogai, tokias dirvas reikėtų kalkinti prieš metus iki sodinimo.

Sodinimas. Kad dirvožemis būtų pakankami purus ir įtręštas, prieš sodinant į dirvą reikėtų įterpti komposto su įmaišytomis mineralinėmis trąšomis: į 1 m2 – kibirą komposto, 200 g superfosfato, 50 g kalio sulfato (arba 0,5 l medžio pelenų). Serbentai sodinami vienas nuo kito kas 1,0-1,5 m. Sodinimo atstumas priklauso nuo veislės: vienų veislių krūmai būna stambūs ir išsiskleidę, kitų – aukšti ir statūs, o kai kurių – nedideli ir siauri. Atstumai tarp eilių turėtų būti 2-2,5 m. Serbentai sodinami giliau. Jų šaknies kaklelis turi būti 6-8 cm po žeme, tuomet požeminė stiebo dalis išleidžia papildomas šaknis ir ūglius, susiformuoja vešlesni ir platesni krūmai. Pasodinti serbentai gausiai palaistomi ir mulčiuojami durpėmis ar kompostu. Sodinukai anksti pavasarį trumpinami trečdaliu arba paliekant 3-4 pumpurus nuo žemės, kad susiformuotų gražus ir tankus krūmas. Jaunus krūmus reikėtų laistyti pavasarį bent 1 kartą per savaitę (per karščius – dažniau).